Internete rašai šveplai – negerbi savęs ir kitų

„Kik laiko galima sedel pri pc??????“ Ar visi supratome, ko norėjo paklausti šio žodžių kratinio autorius? Lietuvių kalbos tyrinėtojai pastebi, kad panašių tekstų lietuviško interneto platybėse apstu. Bet ar netaisyklinga lietuvių kalba interneto tekstuose yra didelė problema?

Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vyr. mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė teigia, kad kalba, kai ja bendraujame elektroninėje aplinkoje – rašome ir skaitome trumpąsias SMS žinutes, komentarus ar realiuoju laiku susirašinėjame naudodami interneto programas (pavyzdžiui, „Skype“), gerokai skiriasi nuo įprastos, mokykloje mokomos rašytinės kalbos. Paprastai elektroninėje aplinkoje bendraujame paskubomis: stengiamės keistis užrašyta informacija taip, tarsi šnekėtumėmės gyvai. Todėl kalba supaprastinama.

Įpročių nelengva atsikratyti

Kalbininkės teigimu, galima skirti du ryškius elektroninės aplinkos kalbos požymius – elektroninį šveplavimą ir elektroninį žargoną. Elektroninis šveplavimas kadaise atsirado dėl lietuvių kalbai nepritaikytos kompiuterinės technikos ir programinės įrangos. Ilgainiui šių techninių kliūčių neliko, bet per laiką susidarė netinkami rašybos įpročiai, o jų ne taip lengva atsikratyti. Suaugusiems žmonėms grįžti prie diakritinių ženklų (žūųšįėęčą) yra lengviau, o vaikai, pradėję elektroniškai švepluoti nuo mažens, net nesupranta, kodėl reikėtų elgtis kitaip.

Kas kita – elektroninis žargonas: įvairūs trumpiniai (lb – „labai“, nzn – „nežinau“, snd – „šiandien“, ka wki? – „ką veiki“ ir pan.), jausmams reikšti vartojami specialūs ženkliukai ir panašiai. Tai visam elektroniškai bendraujančiam pasauliui, ypač vaikams ir jaunimui, būdingas mados reiškinys, tik skirtingose kalbose jis turi savitų bruožų. Be abejo, ir lietuviškąjį šveplavimą jau galima laikyti tos mados dalimi, jeigu diakritiniai ženklai nerašomi ne dėl techninių kliūčių, o „šiaip – nes taip daro visi“.

„Manau, kad vidurinį, juo labiau aukštąjį mokslą baigęs žmogus šiandien jau turėtų būti tiek raštingas, kad sugebėtų sukurti bent nesudėtingą interneto tekstą ir nedaryti elementarių kalbos klaidų. Tačiau to neužtenka. Yra vienas dalykas, dėl kurio žmogus turi apsispręsti, ir du dalykai, kuriuos reikia išmokti valdyti. Jeigu apsispręsiu ir nusiteiksiu, kad man lietuvių kalba yra svarbi, tada visaip ir visur stengsiuosi ją palaikyti. Jeigu išmoksiu suvaldyti skubėjimą, būsiu atidesnis, tai ir mano tekstas nepavirs sunkiai suvokiamu kratiniu. Jeigu išmoksiu rodyti pagarbą tam, į ką kreipiuosi elektroniniu tekstu, galiu tikėtis, kad ir su manim bus pagarbiai elgiamasi“, – pažymi kalbos tyrinėtoja.

Pasak R. Miliūnaitės, švarią, jaukią ir draugišką aplinką internete galime ir turime kurti patys, pradėdami nuo savęs. Juk kaip šauksi, taip atsilieps. Taigi problema yra ne tiek pati netaisyklinga kalba, kiek mūsų požiūris į kalbą.

Vaikai pasiduoda madoms

R. Miliūnaitė pastebi, kad laisvam bendravimui skirtoje interneto aplinkoje, pavyzdžiui, komentaruose, santykis tarp šveplų ir nešveplų tekstų pamažu keičiasi į gerąją pusę. Vis dažniau pasitaiko atsiprašymų ir pasiteisinimų, kodėl žmogus rašo be lietuviškų raidžių. Tai rodo, kad keičiasi viešojo internetinio bendravimo normos. Daromės kultūringesni ir mokomės labiau gerbti ir save, ir kitus.

Deja, vaikų svetainėse padėtis prastesnė. Vaikai lengviau pasiduoda visokioms madoms ir patys kažin, ar sugeba įvertinti galimus netinkamų įpročių padarinius. Todėl tėvai ir mokytojai neturėtų paleisti vaikų į internetą visiškai be priežiūros – kaip moko viešojo elgesio kultūros, taip turėtų mokyti ir kultūringo elgesio internete.

„Šveplą ir išdarkytą vaikų rašymą palyginčiau su kreivu, netinkamu sėdėjimu. Puikiai žinome, kad vaikams tai ypač pavojinga, nes gresia stuburo iškrypimu ir akių ligomis. Rašant šveplai ir šiaip netvarkingai, menkėja taisyklingo rašymo įgūdžiai: pradedama painiotis, kur rašyti nosinę, kur ilgąją ar trumpąją balsę, nes šveploje rašyboje į tai nekreipiama dėmesio. O jeigu apskritai vaikas dar neišmokęs taisyklingos rašybos ir mokyklos darbuose daro klaidų, jam vėliau bus dar sunkiau. Vieną dalyką vaikams reikia gerai išaiškinti: užaugus ir įsitraukus į viešąjį visuomenės gyvenimą, be taisyklingos rašybos įgūdžių neįmanoma išsiversti. Koks darbdavys norės priimti neraštingą darbuotoją?“ – klausia kalbininkė.

Ne bausti, o mokyti

„Viena aišku: barimais ir bausmėmis nieko nelaimėsime. Vaikus reikia auklėti taip, kad jie suvoktų taisyklingo rašymo naudą ir patys norėtų išmokti rašyti be klaidų. O kaip auklėti – čia jau pedagogikos mokslas ir menas“, – pažymi R. Miliūnaitė.

Kalbininkė pateikia kelis pavyzdžius. Lietuvių kalbos institutas turi visuomenei skirtą interneto svetainę www.kalbosnamai.lt. Joje yra keli vaikų mėgstami mokomieji kalbos žaidimai. Viename iš jų – „Gyvūnų spalvose“ – vaikai rašo atsiliepimus ir, žinoma, dažnai su klaidomis, švepluodami. Žaidimo veikėja avytė Garbaniukė, kuri atsakinėja į lankytojų žinutes, mandagiai perspėja, kad ji yra elektroninė ir todėl netaisyklingos, šveplos kalbos ji nesupranta. Jeigu nori su ja bendrauti – malonėk rašyti tvarkingai. Ir tai padeda! Vaikai ima stengtis ir klaidų daro mažiau. Dar ir kitus pamoko.

Turbūt daugelis yra girdėję apie nacionalinį moksleivių konkursą „Švari kalba – švari galva“ (svetainė www.lituanika.lt), o gal ir jame dalyvavę. Jis rengiamas nuo 2008 metų ir dalyvių skaičius vis auga. Konkursu siekiama paskatinti vaikus vartoti elektroninėje terpėje taisyklingą lietuvių kalbą ir parodyti, kad lietuvių kalba gali puikiai draugauti su informacinėmis technologijomis.